Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos pranešimas spaudai
Kaip sumažinti antros bangos smūgį restoranų verslui
2020 m. lapkričio 9 d.
Pagalbos priemonės verslui buvo planuojamos vienai karantino bangai, niekas toliau neskaičiavo ir neplanavo. Tad Lietuvos verslui išėjus į antrąjį karantiną (kaip visada netikėtai) iškilo labai opios problemos, kurias reikia skubiai ir racionaliai spręsti. Viešojo maitinimo sektoriuje Lietuvoje iš viso dirba apie 35 tūkst. žmonių, šis sektorius suneša 1,84 % BVP – tai yra netoli sumos, kasmet skiriamos visai krašto gynybai.
Svarbu tai, jog tiek verslas, tiek ir valdžia, jau turi sukaupę vertingos patirties efektyviai diskutuojant bei priimant sprendimus. Šiuo metu labai svarbu atsižvelgti į pirmosios bangos pamokas, pasitelkti jau sukauptą bendradarbiavimo patirtį ir įsiklausyti į vieni kitų argumentus. Šiandien, norint palaikyti gyvybę Lietuvos ekonomikai ir saugant sunkiai sukurtas darbo vietas, gyvybiškai svarbu susieti naujas paramos priemones su jau taikytomis pirmosios bangos metu.
Tiesioginės subsidijos – efektyviausia ir labiausiai pasiteisinusi paramos verslui priemonė
Tiesioginės subsidijos verslo likvidumui palaikyti yra efektyviausia, greitai ir palyginti paprastai pritaikoma priemonė, vis dėlto nelabai suprantamas jos konstravimo formatas. Pirmiausia, nepagrįstai pasirinktas palyginamasis apyvartos kritimo laikotarpis – paskutiniai šeši mėnesiai, šiuo metu tai būtų kovo–rugpjūčio mėnesiai (skaičiuojama pagal turimus VMI duomenis x dienai). Mūsų nuomone, antroji Covid banga Lietuvoje labiausiai lygintina su kovo–gegužės mėnesiais, kai verslas karantino metu dirbo su didžiausiais apribojimais.
Antra, priemonė buvo konstruota, kad būtų taikoma visoms (tame tarpe ir didelėms) įmonėms, todėl labai keista, kad svarstoma subsidijuoti de minimis pagrindu, t. y., kai parama apsiriboja 200 tūkst. Eur suma vienai įmonei ar net įmonių grupei per 3 metus. Akivaizdu, jog tokia parama tinkama tik smulkiajam verslui arba skubiems atvejams (pvz., galėjo būti operatyviai pasitelkta kovo 16 d. pirmą sykį įvedus karantiną). Įmonės, išnaudojusios šią sumą, negalės gauti jokios, net ir nereikšmingos valstybės pagalbos arba vėliau privalės derinti net ir smulkias priemones su EK. Pavyzdžiui, šiuo metu siūlomo „pagalbos paketo“ de minimis UAB „Amber food“ atveju tepakaktų 2 savaičių nuomos kompensacijai! Jokios kalbos apie tolesnį įprasto darbo užmokesčio mokėjimą darbuotojams ar ilgalaikį veiklos tęstinumą. Tuo tarpu Lietuvoje veikė ir daugybė kitų didelių ir vidutinių viešojo maitinimo įmonių bei įmonių grupių.
Jau ne kartą siūlėme visas didesnes pagalbos priemones derinti iš anksto ir būtinai iš karto su Europos Komisija (EK), nes pagalba reikalinga tiek mažoms, tiek ir didelėms įmonėms. Būtent pastarosios įdarbina didžiąją dalį sektoriuje dirbančių žmonių, sumoka didžiausius mokesčius ir reikšmingai prisideda prie visos šalies ekonomikos. Šiandien Lietuvoje uždarytos ir didelės, ir mažos įmonės – išimtys netaikomos jokioms sektoriaus įmonėms, todėl ir pagalba turėtų būti pritaikyta įvairaus dydžio įmonėms. Didžiosios jau baigia išnaudoti per pirmą Covid-19 bangą nustatytus 800.000 Eur limitus priemonėms, derinamoms su EK. Suma buvo konstruota vienai epidemijos bangai, todėl natūralu, kad skubiai reikalingi nauji limitai, juo labiau, jog antroji banga nusimato ilgesnė ir sunkesnė. EK yra numačiusi, kad parama gali būti skirta daliai paramos gavėjų pastoviųjų išlaidų, kurios nepadengiamos iš jų pajamų, ir gali sudaryti ne daugiau kaip 3 mln. Eur vienai įmonei. Būtent šiuo pagrindu ir siūlytume konstruoti subsidijas – paramos lubas didinti nuo 800.000 iki tokiam laikotarpiui gerokai labiau pritaikytų 3 mln. Eur. Kadangi akivaizdu, kad pagalbos reikia visiems uždaryto sektoriaus atstovams ir mažiausiai iki 2021 metų vasaros.
Nuomos kompensacija – kita labai svarbi ir pasiteisinusi pagalbos priemonė Lietuvoje. Taip, jos įgyvendinimas nebuvo lengvas, bet tiek įmonės, tiek ir „Invega“ jau atliko didžiulį įdirbį derinant sąlygas, registruojant nuomos sutartis – būtina pasinaudoti šiuo įdirbiu ir pagalbos priemonę tęsti toliau. Dauguma patalpų savininkų geranoriškai sutinka laukti, kad ir vėluojančių įmokų, suprasdami, kad nors ir pavėluotai, pinigus vis dėlto gaus. Subsidijos ir kitos pagalbos priemonės dengia labai svarbias įmonių sąnaudas, kaip antai: komunalines išlaidas, darbdavio darbo užmokesčio dalį, administracines ir kitas sąnaudas už kelis mėnesius. Vis dėlto patalpų nuoma sudaro bene didžiausią išlaidų dalį šiame versle, tad natūralu, jog bendrinių subsidijų tam nepakanka. Štai „Amber Food“ išlaidos nuomai kas mėnesį sudaro beveik 400 tūkst. EUR, kai iš viso paramai dabar numatyta 200 tūkst. Eur.
Natūralu, kad sustabdžius veiklą ir apyvartai sumažėjus 80–90 %, nuomininkui nėra galimybių mokėti daugiau kaip 20 % nuomos. Restoranų atveju maisto į namus pristatymo paslaugos savikaina sudaro 30 % krepšelio – restoranams nebelieka galimybės užsidirbti, tad dalis jų jau nusprendė apskritai užsidaryti. Kaip jau parodė per pirmąją bangą sukaupta patirtis, valstybei prisidedant 50 %, nėra sunku įtikinti ir patalpų savininkus suteikti 30 % nuolaidą. Šiuo atveju labai svarbus solidarumo aspektas – valstybė savo indėliu paskatina ir nuomotoją su nuomininku solidariai pasidalyti likusias išlaidas. Šioje situacijoje labai pažeidžiami ne tik nuomininkai, bet restoranų atveju neretai ir nuomotojai – tai gali būti ir bažnyčia, ir didieji prekybos tinklai, verslo centrai, ir daug smulkių verslininkų, kuriems priklauso didžioji dalis senamiesčiuose esančių patalpų.
Kiek per ilgus pandemijos mėnesius teko dalyvauti įvairiose darbo grupėse, šios priemonės pasigenda apskritai visos verslo grupės, jos svarba nediskutuotina.
Prastovos ir subsidijos grįžtantiems į darbą arba „rankinio stabdžio atleidimo problema“, kaip teigia būsima premjerė.
Per pirmąją Covid-19 bangą nustatyti prastovų santykiai: 90 % tuomet dengė valstybė, o 10 % darbdavys – teisinga tik nekvalifikuotai darbo jėgai, nes maksimali kompensuojama suma negali viršyti minimalios mėnesinės algos (MMA). Tuo tarpu kvalifikuotai (ir todėl gerokai daugiau nei MMA uždirbančiai) darbo jėgai nustatytas santykis 70/30 yra per didelė našta verslui, o nustatytos lubos per žemos. Darbuotojai, geranoriškai iškentę pirmąją bangą, neturėtų būti verčiami kentėti ir vėl. Europiniame kontekste šitie skaičiai taip pat vieni mažiausių. Siūlytume keisti santykį į 80/20 ir maksimalią sumą didinti nuo 1,5 ММА iki 3 MMA – tai gerokai labiau atspindi realų darbo uždarbio lygį restoranų versle.
Taip pat iš karto vėl reikėtų nustatyti programą grįžtantiems į darbą po karantino ir ją tobulinti darbo grupėse, nes subsidijos turėtų būti skirtos darbo vietai išlaikyti, o ne konkrečiam darbuotojui. Ši praktika buvo ydinga ir netinkama restoranų sektoriui, nes darbuotojų kaita čia didžiausia iš visų industrijų, o tiek valstybės, tiek darbdavių interesas yra išlaikyti darbo vietas.
Pirmosios bangos metu taip pat išmokome svarbią pamoką – nesvarbu, kokia puiki parama atrodytų popieriuje, verslui ji išgyventi nepadės, kol nebus pradėta taikyti praktikoje. Todėl operatyvumas ir biurokratinių kliūčių mažinimas yra vienas svarbiausių kriterijų vertinant paramos veiksmingumą.